Vokietijos pilių kelias ir Juodasis miškas

Heidelbergo pilis nėra atstatyta — ji tyčia palikta griuvėsiais po XVII a. karų ir žaibo, ir būtent dėl to XIX a. tapo romantizmo simboliu. Į kalną veda funikulierius (Bergbahn) nuo Kornmarkt aikštės; bilietas į pilį jį paprastai jau apima.

Vidun patenkama tik su gidu — ekskursijos anglų kalba vasarą vyksta kas valandą nuo 11:15 iki 16:15. Pilies teritorija ir Altanas atviri 9–18 val. (paskutinis įėjimas 17:30), o pilies sodas nemokamas ir atviras visą šviesųjį paros metą. Kainos ir laikai — schloss-heidelberg.de.

Kitoje Nekaro pusėje eina Filosofų takas (Philosophenweg) — nuo jo geriausias vaizdas į pilį ir senamiestį, ypač prieš saulėlydį. Kilimas status, apie 20 minučių.

Automobilio šiandien neprireiks: senamiestyje siauros gatvės ir brangus parkavimas, o Heidelbergo aplinkos zona (Umweltzone) panaikinta dar 2023 m., tad lipduko čia nebereikia.

Burgenstraße — Pilių kelias — prasideda Manheime ir eina Nekaro slėniu pro tokį pilių tankumą, kokio nėra niekur kitur Vokietijoje. Vien tarp Heidelbergo ir Heilbrono jų per tuziną.

Verta sustoti Hiršhorne (pilis-viešbutis su vaizdu į upės kilpą), Cvingenberge ir Neckarsteinache, kur keturios pilys stovi viena šalia kitos. Dauguma jų — privačios arba viešbučiai, todėl į vidų nepateksi, bet kelias B37 palei upę pats yra atrakcija.

Bad Vimpfenas — geriausiai išlikęs viduramžių miestelis šioje atkarpoje: karališkosios pilies bokštas (Blauer Turm), fachverko namai ir senoji druskos virykla.

Praktiškai: šiame maršrute autobanai beveik nenaudojami, o ir naudojant jie lengviesiems automobiliams nemokami — vinjetės Vokietijoje nėra, Lkw-Maut galioja tik virš 3,5 t. Autobanuose galioja rekomenduojamas 130 km/h greitis, bet dažnoje atkarpoje ribojimai realūs ir fiksuojami.

Pakeliui — Liudvigsburgo rezidencinė pilis, viena didžiausių baroko statinių Europoje su 452 kambariais ir „Pasakų sodu“ vaikams. Nuo Štutgarto ji vos 15 km, todėl savaitgaliais pilna. Liudvigsburge ir Štutgarte veikia Umweltzone — čia žalias lipdukas būtinas.

Pagrindinis dienos tikslas — Hoencolernų pilis, stūksanti ant 855 m kūgio formos kalno virš Švabų Alpių. Automobilis paliekamas papėdėje, į viršų veda arba status takas (apie 30 min.), arba švytuoklinis autobusiukas. Bilietus vasarą verta imti internetu — burg-hohenzollern.com.

Nuo pilies kiemo matyti visas Švabijos kraštas, o ūkanotomis dienomis ji pakyla virš rūko — tai garsiausias jos kadras.

Nakvynei — Tiubingenas: universitetinis miestas su fachverko senamiesčiu ant kalvos ir valtimis (Stocherkahn) Nekare. Tiubingeno aplinkos zona panaikinta 2024 m., tad lipduko čia nebereikia.

Donaueschingene rūmų parke yra apvalus šaltinis, laikomas oficialia Dunojaus ištaka — nuo čia upė nuteka 2 850 km iki Juodosios jūros. Formaliai Dunojus prasideda kiek toliau, kur susilieja Brigachas ir Brėgė, bet fotografuojamasi būtent prie šaltinio.

Toliau prasideda tikrasis Juodasis miškas. Tribergas garsėja aukščiausiais Vokietijos kriokliais — vanduo krenta 163 m septyniomis pakopomis, o takas pro juos mokamas ir trunka apie valandą.

Čia pat, Schonache ir Fiurtvangene, gaminami gegužiniai laikrodžiai: du „didžiausi pasaulyje“ kukuliniai laikrodžiai stovi vos už kelių kilometrų vienas nuo kito ir abu tvirtina esą tikrieji.

Vakarienei — Juodojo miško vyšnių tortas (Schwarzwälder Kirschtorte), kuris pagal receptą privalo turėti tikros vyšnių degtinės; vairuotojui tai reiškia vieną gabalėlį, o ne du: Vokietijoje galioja 0,5 ‰ riba, o jaunesniems nei 21 m. ir mažiau nei dvejų metų stažą turintiems — 0,0 ‰.

Titizė — turistiškiausias Juodojo miško ežeras: krantinė nustatyta suvenyrų parduotuvėlėmis, bet vandenyje galima irstytis valtimi, o aplink ežerą eina ramus 6 km takas.

Feldbergas (1 493 m) — aukščiausia Juodojo miško viršukalnė; kelias per Feldbergo perėją yra aukščiausias maršruto taškas, o į patį viršų veža keltuvas. Nuo jo giedrą dieną matyti Alpės.

Šiek tiek į šoną — Šluchsė, didžiausias regiono ežeras, ir Schauinslando kelias, kuriuo kasmet rengiamos kalnų lenktynės: 11 km ir daugiau nei šimtas posūkių.

Fraiburgas — saulėčiausias Vokietijos miestas su gotikine katedra ir „Bächle“ vandens grioveliais gatvėse. Senamiestis — pėsčiųjų zona (Umweltzone Fraiburge panaikinta 2025 m.), tad automobilį palik daugiaaukštėje aikštelėje prie centro ribos.

Schwarzwaldhochstraße (B500) — 60 km kalnų kelio nuo Fraiburgo pusės iki Baden Badeno, einančio kalnagūbrio keteromis. Jis nemokamas, bet lėtas: serpantinai, motociklininkai ir apžvalgos aikštelės kas kelis kilometrus.

Svarbiausios stotelės: Mumelzė (1 036 m) — tamsus kalnų ežerėlis su legenda apie undines; Hornisgrindė, aukščiausias šiaurinio Juodojo miško taškas su durpynų taku; ir Alexanderschanze, nuo kurios matyti Reino slėnis iki Vogėzų Prancūzijoje.

⚠️ Žiemą ir ankstyvą pavasarį dalis atkarpų gali būti uždarytos dėl sniego, o rūkas čia dažnas ištisus metus — važiuok su artimosiomis šviesomis ir nepasitikėk navigacijos laiku.

Baden Badenas laukia kitokiu tempu: romėnų laikų terminiai vandenys, kazino Kurhauze ir Lichtentaler Allee parkas. Friedrichsbad (istorinės romėniškos-airiškos pirtys) ir moderniosios Caracalla termos — dvi skirtingos patirtys, abi maždaug po 25–35 € asmeniui.

Paskutinę dieną galima rinktis: greitai A5 autobanu (nemokamai, apie valandą) arba lėtai Vyno keliu (Badische Weinstraße) per vynuogynus palei Reino slėnio kraštą.

Karlsrūhė įdomi vienu dalyku — miestas suplanuotas kaip vėduoklė: 32 gatvės spinduliais eina nuo pilies bokšto. Bruchsalyje stovi baroko rūmai su garsiausiais Vokietijos laiptais (Balthasaro Neumanno projektas).

Prieš grįžtant verta užpildyti baką: Vokietijoje 95 benzinas vidutiniškai apie 2,17 €/l (žr. mūsų kuro kainų lentelę), o autobanų degalinėse dar 20–30 centų brangiau nei miestuose.

Jei nakvoji automobilyje: Vokietijoje leidžiama viena naktis (iki 10 val.) ten, kur apskritai galima stovėti — ir tik „vairavimo pajėgumui atkurti“. Ištraukta markizė, kėdės ar stalas jau laikomi stovyklavimu ir baudžiami.